Pages

July 20, 2014

Do only nutcases talk with themselves?

  LT.  Po antro puodelio Turkiškos kavos ir įsijungtos lėtos muzikos vienas klausimas staiga iškilo mano galvoje: ar tik bepročiai kalbasi su savimi? Ar normalu pastoviai girdėti balsus galvoje kurių tu daugiau nebegali kontroliuoti? Mano smegenys bandė aptarti kelias problemas su manimi, bet po nepavykusio bandymo mano pirštai parodė iniciatyvą viską užrašyti.
  Kartais aš pavydžiu rašytojams kurie turi galimybę kartas nuo karto pajusti tą nepaprastą pašaukimą parašyti kažką naujo. Kai tu atsiverti savo sąsiuvinį ar atsidarai kompiuterį, paruoši savo stalą darbui, pasidarai kavos, užsidegi savo mėgstamiausių smilkalų ir pasineri į visišką atsidavimą. Šis atsidavimas neturi apribojimų kada tave pašaukti ir jam nesvarbu kur tu esi ir ką tuo metu darai. Jis tiesiog ateina. Ateina lyg senas išsiilgtas draugas ar ištikimas šuo, kuris pažadina tave kiekvieną rytą. Ir dabar šis jausmas, kuris keliauja nuo vieno asmens prie kito aplankė mane. Aš išgirdau nuostabų ir mielą šnabždesį ateiti čia ir rašyti net jei tik aš tai suprasiu ar skaitysiu.

  Mano didžiausia gyvenimo gėdą, kurią patyriau prieš kelias dienas ir su kuria dar reikės susidurti privertė mane jaustis siaubingai visą savaitgalį. Vienintelis dalykas kurį dariau buvo gulėjimas lovoje. Ar kur nors ten dar yra žmonių, kurie po vieno patirto blogo dalyko prisimena ir kitus? Ir tada nemalonus ir blogas jausmas apsigyvena su tavimi kurį laiką lyg naujas kambariokas, kuris nori su tavimi artimiau susipažinti. Prieš kelias dienas perskaičiau knygą, kurios vienas iš skyriaus pavadinimų buvo 'Kodėl mes jaučiamės nelaimingi kai norime būti laimingi? ‘įstrigo mano galvoje...
 
Mes visi esame pakankamai subrendę suprasti, jog gyvenimas turi savo pakilimų ir nuopuolių lyg Amerikietiški kalneliai. Ir man patinka Amerikietiški kalneliai, tad ar šis nestabilumas neturėtų būti man malonus? Aš daug mąsčiau kuris žmogus yra geresnis už kitą? – Tas kuris visada pasako kaip jaučiasi ar tas kuris niekada neatveria savęs? Šis klausimas taip ir liko neišspręstas. Ir netgi tada kai mažas ir tylus kuždesys manyje pasakė 'Man reikia draugo' mano rankos nepaėmė telefono ir telefonas buvo toks tylus, tylus visą savaitgalį kaip niekada anksčiau, nes net viena žinutė nepasirodė ant mano ekrano.
  Kaip ir sakiau, tai yra Amerikietiški kalneliai ir aš sėdžiu tame mažame vežimėlyje ir laukiu kol jis pajudės ir pradės kilti į viršų.






  EN. After turn on the background music and the second cup of Turkish coffee one question came in my mind: do only nutcases talk with themselves?  Is it normal to constantly hear voices in your head which you can't control it anymore? Several of issues my brains tried to discuss with me, but after unsuccessful try my fingers have showed initiative to write everything down.
  Sometimes I am jealious for the writers who are able time to time feel that amazing calling for start to write something new. When you open your notebook or laptop, prepare your desk for the work, make a coffee, take your favorite incenses and then dip into full devotion. This devotion don't have any restrictions when to call you and it doesn't care where are you or what have you been doing. It just comes. Come as old missed friend or as a loyalty dog that wakes you up every morning. And now this feeling which passing from person to person came visit me too. I heard a great and kind whisper to come here and write even if only I going to understand it or read.
  The biggest shame of my entire life witch I felt couple of days ago and will need to face it again made me feel so horrible all weekend long. The only thing I did was lying in my bed. Is there any more human being out there who after feel one bad thing remembering and the others? And then a shitty feeling come to live with you for a while like a new flat mate who wants to know you better. Few days ago I read a book and one of the chapters title was ' Why we feel unhappy when we want to be happy? 'stuck in my head...
  We all adult enough to understand that life has ups and downs like a rollercoaster. And I love rollercoaster so isn't this instability should be exciting for me? I wondered a lot which person considered being better than the other? - That one who always tells how he is or that one who never open himself? The question left unsolved. And even when a very small and quite whisper inside me told ' I need a friend now ' my hands did not took a phone and my phone was so quite like never before, because not even a single message came to my screen for the whole weekend.
  As I said this is rollercoaster I am sitting in that little vehicle and waiting when it will start to go up.

July 14, 2014

Lithuanian heritage

  LT. Per pastaruosius tris metus man teko dažnai keliauti maršrutu Vilnius - Stambulas / Stambulas - Vilnius ir kiekvieną kartą susiduriu su ta pačia problema: ' Kokias gi dovanas iš Lietuvos atvežti šį kartą? ' Man patinka dovanoti dovanas ir visada stengiuosi padaryti kažką kurybiško ar parodyti, ką Lietuva gali pasiūlyti kitiems, bet kadangi mano kelionės tampa vis dažnesnės ir kiekvieną kartą atsiranda vis daugiau ir daugiau Turkų kuriems noriu atvežti lauktuvių, mano vaizduotė ir idėjos senka. Noriu pasidalinti keliomis idejomis ką būtent vežiausi šį kartą. Gal kartais kas nors pasinaudos mano viena ar kita ideja.





  EN. During the last three years I have been traveling same road Vilnius - Istanbul / Istanbul - Vilnius for many times and each time I face with the same problem: ' What kind of gifts to bring from Lithuania this time?' I love buying gifts and I always want to make something creative or represent what Lithuania can offer for others, but since my travels here becoming more often and each time there is more and more Turkish people for who to bring gifts my imagination and ideas is getting lower and lower. For the International readers it may not be interesting when there is no personal touch with the Lithuania, but I want to share a couple of ideas what I brought this time.Maybe if one day you may come to Lithuania this idea can be useful for you too.



June 2, 2014

Oh my busy days

LT. Visą Gegužę nieko nerašiau nors tikrai norėjau. Manau niekada neturėjau tokio užimto mėnesio per visą laiką kiek gyvenu. Sutikčiau su mintimi, jog norėk atsargiai, nes dar prieš metus laiko mąsčiau, jog norėčiau leisti laiką produktyviai kad būčiau apsikrovusi įvairiais darbais taip, kad neturėčiau daug laisvo laiko. Tad anksčiau ar vėliau noras išsipildo ir dabar galiu pasakyti, jog tokio mėnesio nenorėčiau pakartoti, jog tam, kad susitikti su draugais turėjau vos kelis laisvus vakarus. Mokslai, darbas, išankstinė sesija ir būsto bei dokumentų tvarkymas daro savo. O taip, paminėjau būstą! Būtent dabar rašau jau iš kitos vietos, iš vietos kurią vadinu tikraisiais namais - Stambulo. Tris mėnesius praleidau Lietuvoje, bet grįžus atgal čia į Turkiją jausmas toks, jog niekada niekur nebūčiau išvažiavusi.


 Neseniai draugė pasidalino nuoroda apie 30 -ties dienų išbandymą. Mintis ta, jog užsibrėži sau tikslą ar kelis ką nori įgyvendinti ir tą nuosekliai darai visą mėnesį ir nejučia tai turėtų tapti įpročiu. Kadangi pati vasaros pradžia, kitas gyvenimo etapas, tad nusprendžiau pabandyti įgyvendinti šį išbandymą. Mano tikslas kiekvieną dieną bent dvi valandas stropiai mokytis Turkų kalbos bei kelis kartus į savaitę vakarais bėgioti. Juolab, kad turiu galimybę bėgioti Bosforo sąsiauriu, tad tūrėtų būti tai tik malonumas. Kas mane pažįsta, mano norai gali skambėti tik tuščiais pažadais, nes jie jau neišpildomi kelis metus, bet šį kartą pažadu pasistengti tikrai!
P.S dalinuosi nuotraukomis iš Gegužės mėnesio, ką spėjau nuveikti per tuos kelis laisvus vakarus.




EN. All May I haven't written here anything even if I really wanted. I think I never had such a busy month so far as I live. I agree with the mind that you have to wish carefully, because one year ago I was thinking that I wish spend my time productively and to have lots of work that I won't have much of a free time. Soon or later your wish comes true so now I can say that I don't want to repeat a month like I had. I had only few free evening to meet with my friends. Studies, job, earlier session, apartment searching and making my documents took all of my time. Oh yes, I mention apartment! Right now I am writing from a different place, from a place which I call my real home - Istanbul. Three months I spend in Lithuania, but when I came back here in Turkey it feels that I never went anywhere from here.


 Recently my friend shared a link about 30 days challenge. The idea is that you set a task for yourself what you want to do and you consistently trying to do it for a whole month what later should become as your habit.  Since summer just begun I have decided to try this challenge. My goal is each day at least fro two hours study Turkish language and few evening in a week make running. Even I have a possibility to run in Bosporus channel so it should be only a pleasure. Who knows me think these words are just empty promises, because I talking about this few years, but this time I promise to make it!
P.S I am sharing my photos from May of what I did in those few free evenings.