Pages

September 22, 2014

Pretty when you cry

 
LT. Spoksau į tuščią juodraštį minutę, dvi, o dabar jau ir visas penkias...man nesidėlioja pirmieji žodžiai...
  Jau kelios savaitės kaip mano smegenys nesuranda jokios sistemos kuri sudėliotų ir paskirstytų tas visas kalbas aplink mane smegenyse. Tie visi stalčiai ir lentynos galvoje vis dar netvarkingi ir jokia cleaning lady jų taip ir nesutvarko. Aš kalbu, mąstau ir bendrauju anglų kalba, rašau ir skaitau kartais lietuviškai, žiūriu serialus rusiškai ir laukiu beprasidedančių jos paskaitų, o girdžiu, mokausi  ir gyvenu turkų kalboje. Man reikia naujos IOS.8 programos ir galvoje, dabar teks jos ieškoti prekybos vietose ir įsirašyti į savo to do list'ą rytojui.
 Nežinau kodėl taip nutiko, bet visus keturis mėnesius kuriuos pragyvenau Stambule, ir vis dar čia esu, niekada nesidalinau įspūdžiais ką veikiu ir kaip man sekasi o ir nuotraukų įkėliau vos kelias. Gal sakau kartais tyla geriau už viską. Manau turėjau tylų gyvenimo tarpsnį ir tik keli išrinktieji turėjo galimybę sužinoti bent kelis dalykus apie mane šiuo laikotarpiu. Bet galvoje tikrai visą vasarą ūžė, kaukė, dejavo ir rėkavo uraganas. Smegenys taip stresavo ir vis dar tą daro, jog į google pirmą kartą įvedžiau tokius žodžius kaip 'Ką daryti jei tuoj nupliksiu' žodžius. Ne ir čia nejuokauju. Ir viso labo tai tik vienas iš kelių sveikatos požymių, kuriuos sukėlė stresas kilęs iš daugybės problemų ir problemėlių.
  Paskutinį kartą maldoje prašiau, jog į mano gyvenimą atsiųstų tokį žmogų, kuris parodys man teisingą gyvenimo kelią, bei sustiprins mano dar naują ryšį su Dievu. Well, pažiūrėsim ar malda mano buvo išgirsta. Staiga gimė mintis, jog gal tam kad ateitų kažkas naujas turi paaukoti kažką seno? Vienas šią sekundę gimsta, bet vienas tą sekundę miršta. Gal ir man, jog Dievas atsiųstų naują, reikia paaukoti seną? Taip, bent jau dabar smegenys suveikė, nes jos žino apie ką aš kalbu...
    



EN. I am staring at my empty notebook one minute, two minutes and now all five...I cannot find first words...
  It is few weeks as my brains are not finding any system which can collapse and spread that all languages around me in my brains. Those all drawers and shelves in my head are still messy and any cleaning lady fix them. I am talking, thinking and communicating in English, reading and writing in Lithuanian, looking serials in Russian and waiting for my new lectures and I am studying, hearing and living in Turkish language. I need new IOS. 8 program in my head as well. So now I have to look for it in shopping centres and write this in mine to do list for tomorrow.
  I don’t know why it happen that all those four months that I was living in Istanbul and still I am, I never shared my experience what I do and how I am and I uploaded just a few pictures. I guess maybe silence is better than anything else. I think I had a quiet period of life and only few lucky ones had an opportunity to know at least few things about me in this time. But in head all summer hurricane was buzzing, screaming, moaning and groaning.  My brains was stressing and still doing the same, that much that for the first time in my life in the google research I wrote words like ‘ What to do if soon I will be bold’. No, I am not kidding. And it is only one of few health signs which stress made for me because of problems.
  Last time in my pray I have asked that in my life appear that kind of person who will show me the right road of life and also will make my kind of new connection with God stronger. Well, we will look my pray was heard or not.   Suddenly one idea came in my mind that maybe to have something new you must to sacrifice something old? One in this second is born, but one in that second dies. Maybe and for me that God will be able to send new I need sacrifice old? Yes, at least now my brains are working, because they know about what I am talking about...

 

July 20, 2014

Do only nutcases talk with themselves?

  LT.  Po antro puodelio Turkiškos kavos ir įsijungtos lėtos muzikos vienas klausimas staiga iškilo mano galvoje: ar tik bepročiai kalbasi su savimi? Ar normalu pastoviai girdėti balsus galvoje kurių tu daugiau nebegali kontroliuoti? Mano smegenys bandė aptarti kelias problemas su manimi, bet po nepavykusio bandymo mano pirštai parodė iniciatyvą viską užrašyti.
  Kartais aš pavydžiu rašytojams kurie turi galimybę kartas nuo karto pajusti tą nepaprastą pašaukimą parašyti kažką naujo. Kai tu atsiverti savo sąsiuvinį ar atsidarai kompiuterį, paruoši savo stalą darbui, pasidarai kavos, užsidegi savo mėgstamiausių smilkalų ir pasineri į visišką atsidavimą. Šis atsidavimas neturi apribojimų kada tave pašaukti ir jam nesvarbu kur tu esi ir ką tuo metu darai. Jis tiesiog ateina. Ateina lyg senas išsiilgtas draugas ar ištikimas šuo, kuris pažadina tave kiekvieną rytą. Ir dabar šis jausmas, kuris keliauja nuo vieno asmens prie kito aplankė mane. Aš išgirdau nuostabų ir mielą šnabždesį ateiti čia ir rašyti net jei tik aš tai suprasiu ar skaitysiu.

  Mano didžiausia gyvenimo gėdą, kurią patyriau prieš kelias dienas ir su kuria dar reikės susidurti privertė mane jaustis siaubingai visą savaitgalį. Vienintelis dalykas kurį dariau buvo gulėjimas lovoje. Ar kur nors ten dar yra žmonių, kurie po vieno patirto blogo dalyko prisimena ir kitus? Ir tada nemalonus ir blogas jausmas apsigyvena su tavimi kurį laiką lyg naujas kambariokas, kuris nori su tavimi artimiau susipažinti. Prieš kelias dienas perskaičiau knygą, kurios vienas iš skyriaus pavadinimų buvo 'Kodėl mes jaučiamės nelaimingi kai norime būti laimingi? ‘įstrigo mano galvoje...
 
Mes visi esame pakankamai subrendę suprasti, jog gyvenimas turi savo pakilimų ir nuopuolių lyg Amerikietiški kalneliai. Ir man patinka Amerikietiški kalneliai, tad ar šis nestabilumas neturėtų būti man malonus? Aš daug mąsčiau kuris žmogus yra geresnis už kitą? – Tas kuris visada pasako kaip jaučiasi ar tas kuris niekada neatveria savęs? Šis klausimas taip ir liko neišspręstas. Ir netgi tada kai mažas ir tylus kuždesys manyje pasakė 'Man reikia draugo' mano rankos nepaėmė telefono ir telefonas buvo toks tylus, tylus visą savaitgalį kaip niekada anksčiau, nes net viena žinutė nepasirodė ant mano ekrano.
  Kaip ir sakiau, tai yra Amerikietiški kalneliai ir aš sėdžiu tame mažame vežimėlyje ir laukiu kol jis pajudės ir pradės kilti į viršų.






  EN. After turn on the background music and the second cup of Turkish coffee one question came in my mind: do only nutcases talk with themselves?  Is it normal to constantly hear voices in your head which you can't control it anymore? Several of issues my brains tried to discuss with me, but after unsuccessful try my fingers have showed initiative to write everything down.
  Sometimes I am jealious for the writers who are able time to time feel that amazing calling for start to write something new. When you open your notebook or laptop, prepare your desk for the work, make a coffee, take your favorite incenses and then dip into full devotion. This devotion don't have any restrictions when to call you and it doesn't care where are you or what have you been doing. It just comes. Come as old missed friend or as a loyalty dog that wakes you up every morning. And now this feeling which passing from person to person came visit me too. I heard a great and kind whisper to come here and write even if only I going to understand it or read.
  The biggest shame of my entire life witch I felt couple of days ago and will need to face it again made me feel so horrible all weekend long. The only thing I did was lying in my bed. Is there any more human being out there who after feel one bad thing remembering and the others? And then a shitty feeling come to live with you for a while like a new flat mate who wants to know you better. Few days ago I read a book and one of the chapters title was ' Why we feel unhappy when we want to be happy? 'stuck in my head...
  We all adult enough to understand that life has ups and downs like a rollercoaster. And I love rollercoaster so isn't this instability should be exciting for me? I wondered a lot which person considered being better than the other? - That one who always tells how he is or that one who never open himself? The question left unsolved. And even when a very small and quite whisper inside me told ' I need a friend now ' my hands did not took a phone and my phone was so quite like never before, because not even a single message came to my screen for the whole weekend.
  As I said this is rollercoaster I am sitting in that little vehicle and waiting when it will start to go up.

July 14, 2014

Lithuanian heritage

  LT. Per pastaruosius tris metus man teko dažnai keliauti maršrutu Vilnius - Stambulas / Stambulas - Vilnius ir kiekvieną kartą susiduriu su ta pačia problema: ' Kokias gi dovanas iš Lietuvos atvežti šį kartą? ' Man patinka dovanoti dovanas ir visada stengiuosi padaryti kažką kurybiško ar parodyti, ką Lietuva gali pasiūlyti kitiems, bet kadangi mano kelionės tampa vis dažnesnės ir kiekvieną kartą atsiranda vis daugiau ir daugiau Turkų kuriems noriu atvežti lauktuvių, mano vaizduotė ir idėjos senka. Noriu pasidalinti keliomis idejomis ką būtent vežiausi šį kartą. Gal kartais kas nors pasinaudos mano viena ar kita ideja.





  EN. During the last three years I have been traveling same road Vilnius - Istanbul / Istanbul - Vilnius for many times and each time I face with the same problem: ' What kind of gifts to bring from Lithuania this time?' I love buying gifts and I always want to make something creative or represent what Lithuania can offer for others, but since my travels here becoming more often and each time there is more and more Turkish people for who to bring gifts my imagination and ideas is getting lower and lower. For the International readers it may not be interesting when there is no personal touch with the Lithuania, but I want to share a couple of ideas what I brought this time.Maybe if one day you may come to Lithuania this idea can be useful for you too.